Kertame Lietuvos sieną ir neužilgo mes jau senovinėje Jotvingių – prūsų gyvenvietėje*, kurią  stato ir įrenginėja punskietis Petras Lukoševičius. Tai muziejus po atviru dangumi: akimirksniu atsidursite  XII – XIII amžiuje, tarsi stovėtumėte tikros medinės tvirtovės priešpilyje. Aplink - aukštos medinės tvoros, sargybinių bokšteliai su angomis šaudymui, tvirti ąžuoliniai vartai, nukabinėti kirviais ir ietimis, pakeliamasis tiltas per apsauginį griovį, kieme - gilus šulinys. O netoliese riogso apeiginiai akmenys, kuriuose iškalti improvizuoti garsiųjų prūsų vadų Barto, Glapo, Manto, Glando, Pipino, Skomanto portretai bei vardai. Gretimame miškelyje - aukuras, kuriame bus kurstoma šventoji ugnis, atliekamos pagoniškosios apeigos. Šalia kelio - medinėse lentose išraižyti prūsiški žodžiai.

Tęsiame kelionę į Vygrių nacionalinį parką. Lenkijoje nėra jokio kito nacionalinio parko su tokia daugybe ežerų. Parke yra 42 ežerai, didžiausias giliausias ir atrakcingiausias yra Vygrių ežeras. Ežerais apsuptos Vygrių apylinkės LDK sudėtyje buvo iki pat 3-ojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo. Vygriai – legendinis LDK valdovų medžioklės dvaras, kurio žemes Jonas Kazimieras Vaza užrašė 1667 m. iš Italijos atvykusiems kamaldulių vienuoliams. Vygrių ežero saloje, vėliau sujungtoje su krantu, yra įsikūręs įspūdingas, Pažaislį primenantis, barokinis vienuolyno ansamblis. Čia apgyvendinti vienuoliai buvo įpareigoti melstis už valstybės ir valdovo gerovę. Šis kompleksas yra tarsi atskiras miestelis su akmenimis grįstomis gatvėmis, palei jas išsidėsčiusiais vienuolių namukais, aikštėmis, alėjomis. Ansamblio vakarinėje dalyje – bažnyčia ir trijų tarpsnių laikrodžio bokštas su dekoratyviniu barokiniu šalmu rytinėje pusėje. Aplankome Vygrių vienuolyno ansamblį*.

Atvykstame į Augustavą - kurortinį miestą, įskūrusį trijų ežerų apsuptyje. Augustavas garsus savo kanalais, todėl dar vadinamas “Lenkiškąja Venecija”. Žymiausias šio miestelio lankytinas objektas yra Augustavo kanalas, iškastas 1823 m. Anksčiau kanalas buvo svarbus vandens transporto kelias, jungiantis Baltijos jūrą su daugeliu Lenkijos upių. 
Esant galimybei, leidžiamės į apžvalgos *turą Augustavo kanalu. Tai pramoga, skirta įspūdžių pasiilgusiems gamtos mylėtojams, nes kanalas jungia visus didžiuosius Augustavo ežerus. Reisas maršrutu: Mėta upė, Mėtos ežeras, Klonovicos upė – trumpiausia laivybai tinkama upė Lenkijoje; įplaukimas į Balčio ežerą. Balčio ežeras jungiasi su Studzieničnės ežeru Pževiežo šliuzu. Laivas, kad galėtų perplaukti iš vieno ežero vandenų į kitą, turi nugalėti vandens lygių skirtumą, kuris lygus 0,86 m. Plaukdami grožėsitės aukštais, miškais apaugusiais upės krantais, nendrėm ir ajerais apaugusiom pelkėm, laivą pakeliančiais ir vėl nuleidžiančiais vandens šliuzais. Vykstame į viešbutį. Vykstame į viešbutį. Nakvynė.

Vykstame į stebuklais garsėjančią piligriminę Lenkijos vietą. Apžiūrėsime įspūdingą vėlyvojo baroko Šv. Lipkos vienuolyną ir bažnyčią. Religinį ansamblį sudaro barokinis vienuolynas ir bažnyčia, kurios viduje „auga" liepa - šios vietos simbolis. Bažnyčios „šokantys" vargonai garsūs šventųjų figūrėlėmis, pamaldžiai linguojančiomis galvas vos tik užgrojus muzikai.
Vykstame į Rešelį. Miestelis garsus žavingu senamiesčiu ir gotikine pilimi. Rešelis (lenkiškai Reszel, dar žinomas kaip Rešlius) turistus vilioja gotikine pilimi. 1241 m. šiose vietose iškilo pirmasis kryžiuočių sargybos bokštas. Tačiau mūrinė pilis pradėta statyti tik po šimto metų. Pagrindinė priežastis buvo nuolatiniai prūsų bartų genties, kuri niekada nesusitaikė su užkariavimu, maištai. Pilies statyba truko pusę amžiaus. Ją pradėjo Meiseno vyskupas Janas I 1350 m., o 1401 m. užbaigė Henrikas III Sorbomas. Pastarasis buvo žinomas dėl meilės puošnumui, būtent tada iškilo pietinis sparnas su vyskupo rezidenciniais butais ir vienuolynais. Tvirtovė buvo sujungta su miesto įtvirtinimais. Pilis faktiškai tapo Varmijos vyskupų *pilimi. XVI amžiuje karinę reikšmę jau praradusi pilis buvo paversta didinga medžioklės rezidencija. Apžiūrime pilį. Laisvas laikas.

Aplankome Hitlerio bunkerių griuvėsius * „Vilko irštva“. Hitleris planuodamas Sovietų Sąjungos užpuolimą jau 1940 metais pradėjo tam rimtai ruoštis - Rytų Prūsijoje, visai netoli Lietuvos (ir tuo pačių Sovietų Sąjungos) sienos pradėjo statyti dar vieną iš savo karinių būstinių - Vilko guolį (dauguma jo būstinių pavadinimai susiję su vilko vardu, nes toks buvo Hitlerio partinis 
slapyvardis). Per karą Hitleris Europoje turėjo apie 20 karinių būstinių, bet „Vilko guolis“ buvo viena svarbiausių. Visą „Vilko irštvą“ sudaro sunkiųjų (tokių yra 7) ir lengvųjų bunkerių sistema, čia buvo ir viešbučiai vokiečių karininkams, geležinkelio bėgiai, stotis, net ir kazino - praktiškai mažas miestelis, kuriame piko metu gyveno ir dirbo ~2000 nacių, tarp jų ir dauguma aukščiausių vadovų. Hitleris čia su pertraukomis praleido 3 su puse metų. Dabar Vilko guolyje esančiame muziejuje galima pamatyti, kas iš jo liko po vokiečių pasitraukimo. Išvykstame Lietuvos link.